| Kanai 2006: nugalėjo politika ir seksas |
| Gediminas Jankauskas |
| 2006 m. rugpjūčio 28 d. |
Paskutinį gegužės sekmadienį baigėsi 59-as tarptautinis Kanų kino festivalis. O pirmasis turėjo prasidėti 1939 m. rugsėjo 1-ą. Bet kadangi būtent šią dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, festivalį teko atidėti geresniems laikams. Todėl antrą pirmą kartą Kanuose kinematografinė publika susirinko tik 1946 m. rugsėjo 20-ą. Pagrindinį prizą (tuomet jis vadinosi Specialiuoju žiuri prizu) laimėjo prancūzų režisieriaus Rene Clement'o drama Bėgių karas.
Truputis istorijos
Mintis kurortiniame Kanų miestelyje rengti kasmetinius kino festivalius gimė 1937 metais Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Pirmajam forumui net buvo suformuotas įspūdingas dviejų milijonų frankų biudžetas. Tuoj po karo Charles'o de Gaulle'io vadovaujama vyriausybė ėmėsi globoti festivalį. Bet net du kartus (1948 ir 1950) festivalį teko atidėti dėl finansinių problemų. Trečią kartą – 1968 m. – vos prasidėjusį kino festivalį dėl maištingos gegužės įvykių buvo nuspręsta nutraukti.
Nuo 1955 m. pagrindinis Kanų kino festivalio prizas vadinamas Auksine palmės šakele. Pirmasis jį gavo JAV režisierius Delbertas Mannas už rūsčią dramą Martis. Vėliau šiuo prizu buvo apdovanotas ne vienas XX amžiaus šedevras: Michailo Kalatozovo Skrenda gervės (1958), Federico Fellinio Saldus gyvenimas (1960), Luiso Bunuelio Viridiana (1961), Luchino Visconti Leopardas (1963), Claude'o Lelouch'o Vyras ir moteris (1966), Michelangelo Antonionio Padidinimas (1967), Martino Scorsese Taksistas (1976), F. F. Coppolos Apokalipsė ir Volkerio Schlöndorffo Skardinis būgnelis (1979), Jane Campion Fortepijonas (1993) ir kiti žymūs šiuolaikinės kino klasikos pavyzdžiai.
Didžiausia šių metų intriga
Kiekvienas didelis kino festivalis atidarymui planuoja kokią nors intrigą arba ieško labai garsaus filmo, galinčio suteikti galingą pagreitį visam renginiui. Nes gera pradžia, kaip žinia, – pusė darbo. Ko gero, dar nė vienas Kanų atidarymo filmas nebuvo sukėlęs tiek aistrų, kiek šiemet jų išprovokavo Da Vinčio kodas. Artinantis festivalio atidarymui vis daugiau išgirsdavome nerimą keliančios informacijos apie pasipriešinimą rašytojo Dano Browno bestselerio ekranizacijos rodymui. Paskutinę savaitę prie šalių, nusprendusių „eretišką“ filmą boikotuoti, prisijungė net visai nekatalikiška Indija. Vieni tikėjosi, kad prieš premjerinį seansą kils stichiški dvasiškių protestai, piketai, o gal net kino teatro blokada, kiti baiminosi teroro aktų. Bet pačios blogiausios prognozės nepasitvirtino.
Burbulas sprogo
Aršiai ir pastoviai prieš Dano Browno knygą ir jos ekranizaciją pasisakę katalikų bažnyčios atstovai skandalų premjeros dieną neprovokavo. Kaip pasakė vienas vyskupų, „jeigu artėja cunamis, beprasmiška statyti jo kelyje sieną“. O teroro akto grėsmė buvo visiškai reali. Juk beveik prieš du dešimtmečius viename Paryžiaus kino teatre, kai buvo rodomas Martino Scorsese filmas Paskutinis Kristaus gundymas, kurio pagrindą sudaro ta pati eretiška mintis, kad Kristus neva buvo vedęs Mariją Magdalietę ir su ja sulaukęs vaikų, buvo susprogdinta bomba.
Bet bomba Kanuose visgi sprogo. Ir net ne viena, o visa salvė. Nes pirmosios filmo recenzijos sutartinai filmą sutriuškino. Ilgai pūstas burbulas, kaip ir visi burbulai, pasirodė esąs tuščiaviduris. Noriai pozavę ant garsaus raudono kilimo Da Vinčio kodo kūrėjai netrukus buvo nušvilpti. Nesutriko, regis, tik Danas Brownas, dar prieš seansą arogantiškai pareiškęs: „O man nusispjauti, kaip filmas bus priimtas!“
Lietuviai Kanuose
Lietuvos vaidybinis kinas į Kanų kino festivalį „brandaus socializmo“ laikais pateko tik du kartus. Bet abu kartai buvo laimingi. Dar 1966 metais Arūno Žebriūno drama Paskutinė atostogų diena laimėjo Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (jau daug metų ši programa neberuošiama). O 1980 metais Kanų konkurse parodytai Almanto Grikevičiaus dramai Faktas buvo skirtas geriausio antraplanio moters vaidmens apdovanojimas. Jį parsivežė rusų aktorė Jelena Solovėj.
Atgavus nepriklausomybę įvairiose Kanų kino festivalio programose dažniausiai dalyvavo Šarūnas Bartas (Mūsų nedaug, Namai, Septyni nematomi žmonės).
Šiemet Kanų programoje Ypatingas žvilgsnis parodytas jauno režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas Aš esi tu. Palankaus kritikų ir žiūrovų gimtinėje jau susilaukusi jaunų kūrėjų drama rungėsi dėl apdovanojimų su tikrais pasaulinio kino grandais – italų kino patriarchu Marco Bellocchio, Honkongo siaubo filmų meistru Oxide'u Pangu Chunu ir net „jungtinėmis pajėgomis“, sukūrusiomis filmą Paryžiau, aš tave myliu! (atskiras noveles šiam kolektyviniam filmui sukūrė ir garsūs broliai Coenai, ir Gusas Van Santas, ir Tomas Tykweris, ir net Gérard'as Depardieu). Iš viso programoje Ypatingas žvilgsnis parodyti 24 filmai.
Filmas Aš esi tu buvo siūlomas ir Venecijos, ir Berlyno kino festivaliams. O trečias kartas nemelavo.
Pasak režisieriaus Kristijono Vildžiūno, „žinau, kad šis filmas nėra komercinis. Jo auditoriją įsivaizdavau kaip pažangų jaunimą, jei jaunimui taikysime vakarietišką sąvoką – nuo šešiolikos iki penkiasdešimties metų“.
Laužant tabu
Apžvelgiant šių metų Kanų programas, galima sakyti, kad kino festivalis išryškino dvi „generalines“ linijas – politiką ir pornografiją.
Laužyti tabu Kanų kino festivaliui - ne naujiena. Čia ir anksčiau netrūkdavo skandalingų bei kontraversiškų kūrinių. Aukščiausius apdovanojimus Kanuose gavo Piero Paolo Pasolinio Tūkstančio ir vienos nakties gėlė (1974) ir Nagisos Oshimos Jausmų imperija (1978). Bet tai – jau seniai pripažinti erotinio kino šedevrai. O šiemet prestižiniame kino festivalyje buvo pateikta gausi erotikos kolekcija, kuri dar visai neseniai būtų rodoma tik geros reputacijos neturinčiuose X kategorijos kino teatruose. Labiausiai šiuo aspektu išsiskyrė kinų režisieriaus Ye Lou filmas Vasaros rūmai. Istorija apie merginą, iš provincijos vykstančią studijuoti universitete, autoriams tėra tik patogus pretekstas kuo dažniau rodyti atviras sekso scenas. Dar toliau einama Johno Camerono Mitchello Mikroautobuse. Taip vadinasi naktinė pasilinksminimo įstaiga, kurioje vykstančios orgijos ir sudaro filmo pagrindą.
Seniai viešai Larso von Triero išsakytą mintį apie „intelektualų“ pornografinį filmą pabandė realizuoti Dogmos'95 pradininko kolega Andersas Morgenthaleris. Vaidybinį kiną ir animaciją derinančioje Princesėje kunigas bando ištraukti savo seserį iš pornografijos verslo kloakos, tačiau suranda paklydėlę per vėlai. Spaudos konferencijoje režisierius emocingai kalbėjo: „Kadaise mes vertinome pornografiją kaip išsilaisvinimo aktą, bet prakeikta rinka viską apdergė. Ir dabar porno – tik nauja eksploatacijos forma“. Nors savo kalbą režisierius baigė raginimu Fuck porno!!!, Princesei jau žadama graži ateitis būtent pornografiją rodančiuose kino teatruose ir, žinoma, DVD.
„Slaptas Eizenšteino kabinetas“
Seniai žinoma, kad įdomiausi filmai rodomi visai ne konkurse, o specialiose programose ir retrospektyvose. Konkurso filmai greitai pasklinda po pasaulį ir tampa prieinami visiems. O retrospektyvose dažniausiai rodoma senoji klasika, kurią gali užtikti tik kino muziejuose.
Klasikai šiemet Kanuose buvo skirtas ypatingas dėmesys. Į konkursą nepatekę rusai didžiuojasi tuo, kad Kanų klasikos cikle puikavosi du genialaus režisieriaus Sergejaus Eizenšteino šedevrai Spalis ir Bežino lanka, sukurti dar nebylaus kino laikais. Tačiau didžiausio Kanų dalyvių dėmesio susilaukė netgi ne jie, o specialus daugiadienis renginys, pavadintas Slaptu Eizenšteino kabinetu. Taip pavadintą ekspoziciją atidarė pats festivalio prezidentas Žilis Žakobas. Joje buvo galima pamatyti pirmą kartą eksponuojamus Sergejaus Eizenšteino erotinius piešinius, ko gero, nenusileidžiančius savo provokacine ekspresija Audrey Beardsley ar Jeano Cocteau „intelektualiai pornografijai“.
Dar Kanų klasikos programoje gurmanų laukė ir kti pasaulinio kino šedevrai: Giuseppe Pastronės Kabirija (1914 m.), pirmoji nemaraus Aleksandro Diuma romano ekranizacija Monte Kristas (1929 m.), mistinė Eifelio bokšto paslaptis (1927 m.), pirmasis italų neorealizmo šedevras Roma – atviras miestas (1945 m.) ir vienas geriausių šios mokyklos reiškinių Luchino Visconti neorealistinis perliukas Žemė dreba (1948 m.).
Įdomu, kad šioje kino šedevrų galerijoje lygiomis kino klasikos teisėmis buvo rodomas mūsų vyresnės kartos žiūrovams žinomas filmas Nuotykių ieškotojai, kuriame šalia dar jaunų Alaino Delono ir Lino Venturos filmavosi žavi lietuvaitė Joanna Shimkus.
Sugrįžimas į La Mančą
Bene labiausiai konkursinėje programoje buvo laukiama ispanų filmo Sugrįžimas. Geriausiu Ispanijos režisieriumi po Luiso Bunuelio pripažįstamas Pedras Almodóvaras ne kartą buvo Kanų žiuri ir publikos favoritas. Naujausias jo filmas jau dabar lyginamas su Federico Fellinio šedevru Amarkordas. Fellinis Oskaru apdovanotame Amarkorde grįžo į savo gimtąjį Riminį, o Pedras Almodóvaras sugrįžta į Liūdnojo vaizdo riterio miestą La Mančą, netoli kurios yra gimęs prieš 57 –erius metus. Sugrįžime, kaip įprasta Almodóvarui, puikiai dera nesuderinami dalykai, o įvairių stilių mišrainė neįtikėtinu būdu išvengia eklektiškumo. Filmas labai giminingas itališkoms tragikomedijoms, o aktorės Penélope Cruz vaidyboje atpažįstami Annos Magnani ir Sofijos Loren chrestomatinių vaidmenų atgarsiai. Sugrįžime bus ir nekenčiamo vyro lavonas šaldytuve, ir ruse (!) apsimetantis mamos hipės vaiduoklis, sugrįžęs iš anapus gauti nuodėmių atleidimą. Kaip visada Almodovaro filme dominuoja „stipri silpnoji lytis“, todėl neišvengiamos Sugrįžimo paralelės su dar vienu Federico Felinio filmu Moterų miestas.
Daugelio kritikų nuomone, Sugrįžimas buvo geriausias Kanų festivalio filmas, bet jis negavo nei Aukso palmės, nei Didžiojo prizo. Honkongo režisieriaus Wongo Kar Wai'aus vadovaujama žiuri filmui skyrė tik prizus už geriausią scenarijų ir geriausią moters vaidmenį (jis įteiktas net šešioms pagrindinėms filmo aktorėms).
Nugalėjo politika
Nors politika ne kartą turėjo tiesioginės įtakos Kanų kino festivaliui (1968 m. jo veiklą dėl maištingos gegužės įvykių net teko nutraukti), anksčiau labiausiai politizuotu laikytas Berlyno kino festivalis, kuris ir buvo pogrindine „šaltojo karo“ laikų idėjų kautynių arena. O Kanai visada turėjo solidaus komercinio ir buržuazinio (be ironijos!) reputaciją. Bet pastaruoju metu ir Kanų verdiktai priverčia susimąstyti apie orientacijos permainas. Štai prieš dvejus metus Auksine palmės šakele čia buvo apdovanotas politinis dokumentinis filmas Farenheitas 9/11. Šiemet politinių filmų Kanuose taip pat netrūko. Garsus italų režisierius Nannis Morettis, pristatęs Silvijų Berluskonį kritikuojančią komediją Kaimanas, spaudos konferencijoje net teigė, kad jeigu Berluskonis būtų laimėjęs rinkimus, filmo autoriai būtų priversti tapti politiniais emigrantais.
Nemažai politinių filmų ir Kanų laureatų gretose. Auksine kamera už geriausią debiutą apdovanotas rumunų režisieriaus Corneliu Porumboiu filmas apie 1989 metų revoliuciją Rumunijoje. Dar vienu „grupiniu“ apdovanojimu už geriausius vyrų vaidmenis pagerbti penki arabų aktoriai, suvaidinę Rachido Boucharebo politinėje dramoje Aborigenai (kitas filmo pavadinimas – Šlovės dienos).
Auksinė palmės šakelė įteikta britų kino patriarchui Kenui Loach'ui už jo filmą Vėjas, kedenantis miežius. Tai negailestingai rūstus pasakojimas apie Airių respublikinės armijos (IRA) atsiradimą trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vengiantis patoso režisierius užaštrina „klasių kovos“ dialektiką epizoduose, kuriuose vardan šalies laisvės du broliai atsiduria skirtingose barikadų pusėse, o vėliau vienas privalo kitą sušaudyti.
Atsiimdamas prizą režisierius sakė, kad vaizduodamas aštuoniasdešimties metų senumo įvykius turėjo omenyje ir dabartinę situaciją Irake: „Juk kova dėl išsivadavimo niekada nesibaigia“.
Pagrindiniai Kanų'06 prizai:
- Auksinė palmės šakelė: britų režisieriaus Keno Loach'o filmui Vėjas, kedenantis miežius (The Wind That Shakes the Barley).
- Didysis prizas: prancūzų režisieriaus Bruno Dumont'o filmui Flandrija (Flandres).
- Prizas už geriausią režisūrą: Alejandro González Iñárritu — Babilonas (Babel).
- Prizas už geriausią scenarijų: Pedro Almodóvaras — Sugrįžimas.
- Prizas už geriausią moters vaidmenį atiteko šešioms aktorėms, suvaidinusioms Pedro Almodóvaro filme Sugrįžimas (Penélope Cruz, Carmen Maura, Lola Dueñas, Blanca Portillo, Yohana Cobo, Chus Lampreave).
- Prizas už geriausią vyro vaidmenį įteiktas penkiems aktoriams, suvaidinusiems pagrindinius vaidmenis režisieriaus Rachido Boucharebo dramoje Aborigenai (Indigènes): Jameliui Debbouze, Samy Naceri, Sami Bouajila, Roschdy Zem ir Bernard Blancan.
- Žiuri prizas: britų režisierei Andrea Arnold už filmą Raudonasis kelias (Red Road).
- Prizas už geriausią debiutą: rumunų režisieriui Corneliu Porumboiu (A fost sau n-a fost?)
|
|
| Kviečiame skaitytojus reikšti savo nuomonę civilizuotai, gerbiant kitų asmenų pasisakymus. UAB FONOGRAFIKA pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, kito asmens vardu pasirašytus, šmeižiančius, įžeidžiančius, žeminančius žmogaus garbę ir orumą, pažeidžiančius Lietuvos Respublikos įstatymus, reklamuojančius, kurstančius nelegaliems veiksmams skaitytojų komentarus. Privalome informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. O taip pat galime tai padaryti savo iniciatyva. Pastebėję netinkamus komentarus, prašome informuoti mūsų kolektyvą adresu redakcija@gramofonas.lt. |
|
SPAUSDINTI
SIŲSTI
