| DBB 014: Buddy Guy šou Vilniuje ir grandiozinis Roskildės festivalis Danijoje |
| Dovydas Bluvšteinas |
| 2006 m. liepos 10 d. |
|
|
Didžiausiu visos vasaros Europos muzikos įvykiu tapo 36 Roskildės festivalis, sutraukęs apie 110,000 žiūrovų, dalyvių ir spaudos atstovų. Dieną prieš festivalio pradžią Vilniuje koncertavo vienas geriausių pasaulio bliuzmenų Buddy Guy.
Pagaliau Lietuvoje sulaukėme tikros aukščiausio rango bliuzo žvaigždės — gitaristo ir dainininko Buddy Guy. Galbūt jį net galima pavadinti geriausiu iš gyvų ir vis dar grojančių bliuzo atlikėjų. Bent jau Buddy Guy apdovanojimai bei titulai tą byloja.
Buddy Guy koncertas įvyko birželio 28, trečiadienį, apypilnėje Vilniaus Utenos arenoje. Prieš bliuzo legendą, kaip jau tampa įprasta šioje salėje, publikai pagrojo niekur neskelbta ir atmestinai įgarsinta apšildanti grupė. Kaip įprasta, koncertas vyko nejaukioje prieblandoje, o šviesos operatoriai, kaip įprasta, sugebėdavo pramiegoti ilgiausias solo partijas, dėl to muzikantams patiems tekdavo ieškoti scenoje vietos, iš kurios jie bus bent kiek matomi publikai.
Buddy Guy koncerto programa buvo sudaryta gana sumaniai — taip, kad ir prisiekę bliuzo mėgėjai nesupyktų, ir daugmaž atsitiktinė publika nenuobodžiautų. Manau, bliuzo klube Buddy Guy negrotų visų skambėjusių bliuzo koverių ir nemėgdžiotų (neparodijuotų?) kitų bliuzmenų, o atliktų daugiau savo dainų. Tačiau „The Show Must Go On“ — senasis bliuzo metras tą puikiai supranta.
Buddy Guy gitaristo ir dainininko talentas bei charizma taip veikia, kad net nėra labai svarbu, ką jis groja. Peilio aštrumo gitaros pragrojimai pakaitom su subtiliausiais garsais, dainavimas, čia pat pereinantis nuo vos girdimo kuždesio prie dinamiško riksmo ir atgal prie šnabždesių, gali pakerėti bet kokią auditoriją. Gaila tik, kad visą koncertą trukę įgarsinimo nesklandumai trukdė mėgautis Buddy Guy virtuoziškumu.
Kitą dieną po Buddy Guy koncerto Danijoje prasidėjo keturias dienas trukęs Roskildės festivalis. Organizatoriai paskelbė, kad šiais metais jame dalyvauja apie 180 grupių ir atlikėjų. Įtemptai triūsiant ir lakstant tarp šešių scenų pavyko daugiau ar mažiau išgirsti per 30 pasirodymų. Norėjosi paklausyti kokių penkiasdešimties, bet tai jau visiškai neįmanoma.
Didesnių staigmenų ar netikėtumų nebuvo, viskas vyko beveik tiksliai taip, kaip ir tikėjausi. Bobas Dylanas atrodė ir grojo lygiai taip pat, kaip čia pat, Roskildėje, grojo prieš 15 metų — skrybėlė, klavišėliai po ranka, puikūs kantri muzikantai ir visiškai „kantrizuotos“ dainos. Toks įspūdis, kad senukas gėdijasi savo senosios kūrybos ir kaip įmanydamas stengiasi pagadinti publikai šventę. Didele dalimi jam tai pavyksta, nors „kiečiausi“ fanai vis vien, bent jau iš priedainių, atpažįsta mėgstamas dainas ir bando jas traukti drauge su dėde Bobu.
Axl Rose iš Guns N‘ Roses, matyt, atrodo karikatūriškai net pats sau, nors dainuoja dar ne taip blogai, kaip to galima buvo laukti.
Techniški Tool pritrenkė preciziniu garsu ir fantastiškomis vaizdo projekcijomis. Morrissey ir Placebo grojo dainas iš naujų albumų ir senus hitus. Viskas nepriekaištinga, išskyrus Morrissey‘jaus klavišininko bandymą groti pučiamaisiais.
Kaip tikras funk‘o bažnyčios parapijietis klausyti George Clintono Parliament/Funkadelic nusigrūdau į fan area prie pat scenos. Ir nepasigailėjau, nes scenoje vyko tikras Mothership Connection balaganas, kuriame dalyvavo vien sauskelnėm „apsirengęs“ senukas-gitaristas, storos ir plonos dainininkės, keitėsi muzikantai, buvo važinėjama riedučiais, šokama seksualūs šokiai, rūkomos suktinės, publika tempiama ant scenos. O viso cirko centre – simboliškai veiksmui vadovaujantis, bet labai viskuo patenkintas ir švytintis Clintonas.
Labai gerą įspūdį paliko naujas White Stripes įkūrėjo Jack White projektas The Raconteurs. Deja, žmonių į jų koncertą prisirinko tiek, kad prasibrauti iki tos vietos, kurioje girdėjosi bent pakenčiamai, buvo neįmanoma. Toje pačioje gan nedidelėje scenoje grojo ir kiti puikūs amerikietiško indie roko atstovai The Silver Jews, su labai gerom dainom ir nelabai geru vokalistu David Berman. Reikėtų paklausyti jų įrašų, ypač tų, kuriuose dainuoja originalusis grupės narys Stephen Malkmus, daugiau žinomas kaip Pavement vadovas.
2006 metų Roskildėje buvo pristatyta visa naujos (labai norisi pavadinti „eilinės“) britų roko bangos grietinėlė: The Editors, Arctic Monkeys, Franz Ferdinand ir Kaiser Chiefs. The Editors grojo festivalio pradžioje, todėl jų beveik negirdėjau. Arctic Monkeys surinko didelę gerbėjų auditoriją ir grojo pavyzdingai paprastai ir energingai — tikras paauglių rokas. Užtat Franz Ferdinand atrodė senstelėję — grojo lyg ir pakenčiamai, tik pritariamieji vokalai mažumėlę klaidžiojo. Atrodė, kad publika tikėjosi iš jų kur kas daugiau. Kaiser Chiefs koncerte atsisakė Joy Division/New Order niūrumo ir paliko geriausią įspūdį iš visų britų.
Festivalio galingu finaliniu akordu tapo dviejų dalių koncertas Roger Waters performing The Dark Side of the Moon". Iš tikro tai buvo labiau „...performing Pink Floyd“, nes pirmoje dalyje skambėjo dainos iš The Wall, Wish You Were Here, Animals, The Final Cut ir kt. Tyrą džiaugsmą kiek aptemdė Waterso politiniai manifestai ir naujos dainos, tačiau, laimei, jų buvo vos kelios. Antroje dalyje ištisai skambėjo genialusis The Dark Side of the Moon.
Watersas Pink Floyd klasiką pateikė vieninteliu įsivaizduojamu būdu — be pakeitimų. Dainų atlikimas — be priekaištų, praktiškai nesiskiria nuo įrašų. Beje, Waterso grupėje suskaičiavau net tris muzikantus, grojusius Vilniuje: gitaristą Snowy White ir du Bill Wyman Rhythm Kings narius — būgnininką Graham Broad ir gitaristą Andy Fairweather-Low.
Baigiamajam koncertui buvo pertvarkytas festivalio įgarsinimas: buvo prijungta erdvinio garso sistema ir visi nuostabūs Pink Floyd efektai girdėjosi taip, kaip jie buvo sumanyti. Auditorija atsidurdavo tai avių bandoje, tai kasos aparato viduje. Skambant Another Brick in the Wall, Pt.2 jau buvo neįmanoma atskirti, iš kur sklinda garsas – iš kolonėlių, iš minios ar iš abiejų iškart. Matyt, kad ir iš ten, ir iš ten, nes žinomiausias Pink Floyd dainas drauge su Watersu žodis žodin dainavo absoliučiai visi — nuo paauglių iki senukų.
|
|
| Kviečiame skaitytojus reikšti savo nuomonę civilizuotai, gerbiant kitų asmenų pasisakymus. UAB FONOGRAFIKA pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, kito asmens vardu pasirašytus, šmeižiančius, įžeidžiančius, žeminančius žmogaus garbę ir orumą, pažeidžiančius Lietuvos Respublikos įstatymus, reklamuojančius, kurstančius nelegaliems veiksmams skaitytojų komentarus. Privalome informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. O taip pat galime tai padaryti savo iniciatyva. Pastebėję netinkamus komentarus, prašome informuoti mūsų kolektyvą adresu redakcija@gramofonas.lt. |
|
SPAUSDINTI
SIŲSTI
