| Visgi kaip teisingai — Jack Johnson ar Joe Jackson? |
| Dovydas Bluvšteinas |
| 2008 m. birželio 19 d. |
Pasirodo, klausimas nėra toks jau paprastas, bent jau aš pats kurį laiką buvau gerokai susipainiojęs. Kai manęs pasiteiravo, ar žinau Jack Johnsoną, nė minutės nedvejodamas atšoviau „aišku žinau“, šventai įsitikinęs, kad klausia apie Joe Jacksoną. Kai išgirdau dainas, mano „žinojimas“ ėmė tirpti.
Veiksmas vyko gerokai nuo civilizacijos džiaugsmų nutolusioje vietoje ir pasitikslinti, kokia visgi yra to, kurį aš žinau pavardė ir kas tada čia dainuoja, nebuvo jokių šansų. „Savojo“ Jack(John?)sono nebuvau girdėjęs mažiausiai kokius dvidešimt metų, todėl stiprėjančius įtarimus, kad kažkas ne taip, iš dalies pavyko nurašyti senaties terminui ir gerų artistų sugebėjimui keistis. Galiausiai išsiaiškinau, kad atsirado visiškai naujas Jack/Joe ar Joe/Jack, bet šie du vardai ir pavardės man taip ir liko sulipę ir jau niekada, matyt, nebeatsiskirs. Net jų albumus susiarchyvavau į vieną DVD – jei jie bus atskirai, būtinai išsitrauksiu ne tą, kurio reikia.
Joe Jackson
Rain
2008 Rykodisc
Aukščiau aprašytas mini nutikimas paskatino pasidomėti ką gi dabar veikia Joe Jacksonas. Aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devinto pradžioje jis buvo vienas iš smagiausių new wave popsinių atlikėjų, vienas pirmųjų pradėjęs naudoti reggae, ska, jazz, soul, blues ir kitų tuo metu post punk griežtai neigiamų stilių elementus. Per „šokines“ diskotekas jo dainos puikiai derėdavo prie Madness, Bad Manners, Elvis Costello ir kitų to laikmečio herojų, bet išsiskyrė ypatingai kokybiška ir profesionaliai „padaryta“ muzika, nes, skirtingai nuo absoliučios daugumos roko ir pop muzikantų, jis tuo metu jau buvo Karališkosios muzikos akademijos absolventas.
Nuo devinto dešimtmečio vidurio Joe Jacksonas praktiškai užmetė pop veikla ir visą laiką skyrė kino filmų garso takelių ir akademinės muzikos kūrimui. Garso takelis Francis Ford Coppola filmui „Tucker: The Man and His Dream“ gavo Grammy nominaciją, o 2000 metų „Symphony No.1“ – Grammy apdovanojimą kaip geriausias instrumentinis pop muzikos albumas. Ji buvo sukurta pagal klasikinius simfonijos struktūros reikalavimus, bet kūrinį atliko dešimties džiazo ir roko muzikantų ansamblis su solistais trimitininku Terence Blanchard ir gitaristu Steve Vai.
Šio amžiaus pradžioje Joe Jackson trumpam atkūrė savo originalios sudėties grupę „Joe Jackson Band“ ir įrašė albumą „Volume 4“, o šiemet, jau be grupės gitaristo, – naują diską „Rain“. Čia Joe Jacksonas atsiskleidžia kaip puikus klasikinės pop muzikos autorius ir atlikėjas, lygintinas su tokiais to stiliaus šviesuliais, kaip Carole King ar Billy Joel. Visi kūriniai pasižymi nepriekaištingai logiška struktūra ir puikiomis, santūriomis aranžuotėmis – Jacksono vokalui pritaria tik jo precizinis fortepijonas ir būgnų bei bosinės gitaros ritmo sekcija. Nepaisant tokio šiems laikams nebūdingo minimalizmo, „Rain“ nė kiek nepabosta klausyti. Sunkesniuose, energingesniuose kūriniuose jis net primena „Kick“ laikų INXS, o paprastas ir emocionalus „Solo (So Low)“ prieš albumo pabaigą puikiai aptirpdo krištolinius tobulumo ledukus.
Jack Johnson
Sleep Through the Static
2008 Brushfire
Jack Johnsonas yra visiška savo pseudo-bendra(pa)vardžio priešingybė. Jis jokių akademijų nebaigė, o buvo vos ne profesionalus banglentininkas, kas sociume vertinama labai prastai – blogiau gali būti tik riedlentininkai ir kitokie sporto ekstremalai. Šiltas Ramiojo vandenyno vėjas nepripūtė į jo galvą jokių ypatingai protingų minčių ar muzikinių koncepcijų, užtat išmokė kažkokio nuostabiai lengvo ir malonaus požiūrio į gyvenimą.
Jack Johnsono dainelės paprastutės, aranžuotės – vaikiškos, dainavimas labiau primena šnabždėjimą ar murkimą. Jo dainų tekstai – beveik apie nieką („Horizon has been defeated by the pirates of the New Age“), tokia dainuojamoji poezija be poezijos, jų ramiai galima negirdėti.
Ir štai, šis pusiau-banglentininkas, pusiau-dainininkas tampa visos Amerikos numylėtiniu ir netrukus bus viena pagrindinių didžiausio JAV muzikos festivalio „Coachella“ žvaigždžių, greta tokių monstrų kaip Prince ir Roger Waters. Iš dalies tokį populiarumą galima paaiškinti naujosios kartos pasirinkimu klausyti foninę, „negrūzinančią" muziką. Bet iš visos tokios muzikos gausybės visgi žmonės išsirinko jautrų ir jaukų Jack Johnson, o ne kokį mechaninį kompiuterių birzgimą.
Lyrinis, neabejotinai didele dalimi Ben Harper kūrybos inspiruotas Jack Johnson akustinis pop regis sugeba akimirksniu sukurti vakaro prie laužo šilto vandenyno pajūry atmosferą, kai per pavargusių nuo bangų, bet tuo labai patenkintų draugų ratelį neskubiai keliauja suktinukė, o pasaulis atrodo visai mielas ir jaukus. Kam tada kažkoks aukštasis menas ar poezija? Juk ir taip viskas puiku.
Tik nereikia sukt snobiškų nosyčių ir nepatenkintai šnypšt „Fėėė, čia gi popsas!!!“. Popsas yra gerai. Ypač gerai, kai jis yra toks, kaip šių dviejų mano netyčiom sugiminiuotų visiškai skirtingų personažų – lengvas, grakštus ir, kas svarbiausia, tikrai padedantis ištvert retsykiais pasitaikančias gyvenimo peripetijas. Tai matyt ir yra tikrojo gerojo popso paskirtis.
|
|
|
| Kviečiame skaitytojus reikšti savo nuomonę civilizuotai, gerbiant kitų asmenų pasisakymus. UAB FONOGRAFIKA pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, kito asmens vardu pasirašytus, šmeižiančius, įžeidžiančius, žeminančius žmogaus garbę ir orumą, pažeidžiančius Lietuvos Respublikos įstatymus, reklamuojančius, kurstančius nelegaliems veiksmams skaitytojų komentarus. Privalome informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. O taip pat galime tai padaryti savo iniciatyva. Pastebėję netinkamus komentarus, prašome informuoti mūsų kolektyvą adresu redakcija@gramofonas.lt. |
|
SPAUSDINTI
SIŲSTI
