Dabar viskas kitaip, nes derlingos žemės, saulės, vėjo ir lietaus — nors vežimu vežk. Todėl ir judam pirmyn: galėčiau išvardinti bent 5 rimtus Lietuvos garso technikos gamintojus, o vienas jų — AudioSolutions.
Naujas patyręs gamintojas
AudioSolutions prekės ženklas — gan jaunas. Jaunas ir pats jį sukūręs Gediminas Gaidelis. Tačiau laikas, Gedimino praleistas kuriant ir gaminant kolonėles nėra toks jau trumpas. Kaip sako jis pats, „viskas prasidėjo dar 2003 metais“. Išties, ne kartą esu skaitęs jo pasisakymus Gramofono diskusijose. Ne kartą esame su Gediminu diskusijose pasipešioję. Atkaklumo, užsispyrimo ir tikėjimo tuo, ką daro, regis, jam netrūko niekad. Kartais, mano manymu, trūkdavo nuosaikumo, savotiško susigulėjimo, konteksto pajautimo. Matyt, galų gale atėjo laikas ir šiandien rinkoje jau turime visiškai adekvatų, brandų žaidėją, kaip lygus su lygiais konkuruojantį su užsienio gamintojais.
Dvejonės ir vilionės
Kai vieną karštą 2012 m. vasaros (o gal vėlyvo pavasario?) dieną man paskambino Gediminas ir pasiūlė Gramofone apžvelgti jo gaminamas kolonėles, pradžioje atsisakiau. Esu kritiškas, skepsio man nė kiek netrūksta.
Viena vertus, žinojau, kad reikalą užvilkinsiu (juk ne iš apžvalgų duoną valgau, laiko tam skiriu labai mažai), kita vertus, nuogastavau, kad jei gaminys mane nuvils — turėsiu apie tai parašyti viešai, arba neparašyti nieko. T.y. vienaip ar kitaip nuvilčiau jauną gamintoją. Mąsčiau: „savaime toks nusivylimas nebūtų labai kenksmingas, galbūt net atvirkščiai — verstų pasitempti, patobulėti ir t.t.“ Pagavau save, kad iš anksto, užbėgdamas už akių jau teisinuosi. Kitaip tariant — nesitikiu nieko itin gero.
Gediminas buvo atkaklus ir po vieno mano suabejojimo nepasidavė. Gal ir gerai. Gavau antrą šansą pagalvoti. Tuomet paklausiau savęs: „Ar teisingai elgiuosi? Galbūt ir laiko atrasčiau, ir gaminys galbūt visai įdomus. Iš kur man žinoti, nepabandžius?“. Žodžiu, suminkštėjo mano širdis. Ne tai, kad būčiau kažkoks pasikėlęs, labai mandras apžvalgininkas — tiesiog žiūrėjau į viską labai pragmatiškai. Galų gale smalsumas padarė savo juodą darbą: mano svetainėje atsirado AudioSolutions Rhapsody 130.
Kolonėlės pasirodė didesnės, nei tikėjausi. Tai antras nuo viršaus (t.y. ne pats didžiausias) modelis AudioSolutions gamoje. Gerai, kad Gediminas pats jas atgabeno ir nešėm bei pakavom jas dviese. Vienam būtų sunkoka. Įmanoma, bet tektų prakaituoti. O kas mėgsta prakaituoti? :-)
Pirmieji pastebėjimai
16 kv. m. kambariui Rhapsody 130 — didokos. Statant prie ilgosios sienos (kaip aš mėgstu) ir pakankamai atitraukus nuo jos atsisėsti norėtųsi kiek tolėliau, nei fiziškai įmanoma.
Visgi, pasiklausius kelias akimirkas tapo aišku, kad esminių skambesio trūkumų nėra, todėl vieta iš esmės tinkama. Tą patvirtino ir Gediminas — jis atpažino jam puikiai pažįstamą šių kolonėlių braižą. Žodžiu, patalpa ir pastatymo vieta esminės įtakos skambesiui nedaro. Galiu lengviau atsikvėpti.
Turiu pastebėti, kad kambarys, kuriame klausiausi man pačiam yra naujas ir ne itin gerai pažįstamas. Tai apsunkina apžvalgą ir yra viena iš priežasčių, kodėl pradžioje apskritai nenorėjau imtis šio darbo.
Charakteris
Garso daug, erdvės daug, boso ir aukštų dažnių netrūksta, dinamika gera. Kolonėlės rimtos. Kuo labiau jas „minkiau“, tuo labiau jos man patiko. Skambėjo kiek agresyvokai, „naglavotai“, tačiau gyvai ir įtikinamai. Skaidriai ir erdviai. Labai erdviai. Garsas — pakankamai atlipęs, atšokęs nuo dėžių, kurios jį skleidė.
Mėgstu palyginimus su automobiliais. Todėl galvojau, kas visgi būtų šių kolonėlių atitikmuo? Tikrai ne Mercedes. Galbūt BMW. Visgi, gal labiau Audi. Ironiška — Gedimias pas mane buvo atvažiavęs savo raudona audinuke. Dar kartą pagalvojau — taip, Rhapsody 130 tai tarsi Audi A6. Toks lyg ir ne pigus, bet ir ne itin brangus, ne itin siūbuojantis, bet ir ne itin stadus, ne itin prabangus, bet ir ne pats skurdžiausias automobilis. Nei ultramodernus, nei klasikinis. Subalansuotas, neišsišokantis. Tačiau veržlus, užtikrintas.
Kontekstas
Klausiau su saviškiu tranzistoriniu LFD Integrated Zero stiprintuvu. Jis nėra labai galingas, tačiau gan muzikalus, maloniai klausomas — tarsi kompromisas tarp lempinio katino murklio ir tranzistorinio vilkšunio. T.y. gal ne itin raumeningas, tačiau ir ne itin švelnus. Gal tai minusų rinkinys? Kaip pažiūrėsi. Rašau apie stiprintuvo savybes, nes tai svarbu bandant suvokti kolonėlių braižą. Maniškis LFD tikrai „nemuilina“ garso, tačiau ir nėra aštrus ar agresyvus. Jis gyvybingas, tačiau galios ir jėgos daug neturi.
Žvelgiant iš garso kokybės (o ne skambesio braižo) pozicijų ir turint omenyje nemažą kolonėlių kainą (16700 Lt), manau, kokybės lygmuo kainą atitinka. Nepasakyčiau, kad Rhapsody 130 kokybė pranoksta jų kainą, tačiau ir nenusileidžia. Visgi, už tiek vertybinių popierėlių jau yra iš ko rinktis, o pasiūla akis bado — yra išties išskirtinių gaminių. Todėl vien jau tai, kad Gediminui pavyko įsisprausti į šį garsių vardų užpildytą būrį yra pavydėtina. Mano nuoširdūs sveikinimai.
Kuo ta kokybė matuojama ir kaip ją atpažinti? Pabandysiu paporinti.
Kokybė
Visų pirma, šiame kainų segmente jau negali būti jokios kalbos apie akivaizdžius trūkumus. Taip ir yra: AudioSolutions Rhapsody 130 viduriniai dažniai neįkyrūs, nežviegia, tačiau ir nėra uždusinti, prislopinti. Jie gan lengvi ir skaidrūs.
Žemieji dažniai tamprūs, gilūs ir galingi. Detalūs ir kartu sodrūs.
Aukštieji — itin skaidrūs, detalūs, gražiai integruoti į bendrą skambesį, neatrodo tarsi atskiri maisto papildai. Negliutamatiniai tokie.
Maloniausiai nustebino erdvė: Rhapsody 130 sukuria išties įspūdingą garso tūrį. Klausantis užmerktomis akimis tikrai sunku patikėti, kad esi mažame kambaryje. Galbūt erdvė labiau plati, nei gili, tačiau didelė. Garsiakalbiai labai gerai suderinti tarpusavyje, todėl skamba itin homogeniškai — neatskirsi, kur cik-cikas, kur bum-bumas. Homogeniška ir natūralu.
Galima klausytis labai garsiai. Maniškis LFD pumpuoja gal kokius 40–60 W (nepamenu tiksliai), tačiau Rhapsody 130 jautrumas toks, kad laisvesne ranka drąsiau užsukus rankenėlę galima ir kaimynus gretimame name pašokdinti. Net baugu darosi. Visgi, tokiems garso slėgiams maniškis stiprintuvas per skystas — jaučiasi kompresija, skambesys tampa grubesnis, nebekvėpuoja taip lengvai. O kolonėlės, atrodo, tik pradeda apšilti ir prašo dar. O juk langų stiklai jau dreba, praeiviai gatvėje jau pasuka galvas, susišnekėti tame kambaryje neįmanoma — tai gyvo koncerto garsumo lygis. O koks bosas, koks bosas… Skanumėlis.
Rožėm klotas kelias
Žodžiu, viskas ružava ir kudlota? Ne, ne viskas. Kai kas man nepatiko. Kad ir ką tik paminėtas bosas. Skanus, sodrus, detalus ir t.t., tačiau — persaldintas, su fazoinvertoriui būdingu specifiniu vienanatiškumu, užtęstumu, sintetiniu prieskambiu. Apie ką aš kalbu? Kabinėjuosi. Kaip koks snobas gurmanas (supras tik tie, kas kasdien klausosi kokybiško „uždaros dėžės“ korpuso). Niekur nepabėgsi, fazoinvertorius patyrusiai ausiai beveik visada girdisi. Gerai, kai girdisi skaniai, kaip Rhapsody 130.
Nepatiko ir viena specifinė šio AudioSolutions modelio savybė — kažkodėl, mano sistemos vinilo traktas per jas skambėjo prasčiau, nei skaitmeninis. Ne tai kad prastai, tačiau skaitmuo skambėjo geriau. Galbūt, nedėkingai sutapo kelios panašios komponentų savybės? Jaučiu, kad problema slypi kažkur viduriniuose dažniuose, aukštokai. Klausymosi metu spėjau pakeisti bent tris aukšto lygio patefono galvutes (Koetsu Black, Benz Micro H2O bei van den Hul D.D.T. II), tačiau mano minėtas pastebėjimas pasitvirtino visais trim atvejais.
Kontrolinis šūvis
Gailiuosi, kad Rhapsody 130 nepaklausiau su lempiniu bei kokiu itin galingu ir kokybišku tranzistoriniu stiprintuvu. Būtų prasiplėtęs akiratis. Jaučiu, kad galima būtų jungti įvairiai — kolonėlės gan jautrios, paslankios ir dar galią mėgsta. Žodžiu, universalios ir ne itin įnoringos. Bet tvirtinti negaliu, nes nebandžiau.
Pasiguodžiau apie tai Gediminui ir jis pasiūlė apsilankyti pas jį — trumpai paklausytume su jo turimu Densen stiprintuvu. Ką gi, pasiūlymas vertingas. Ir patalpa kita, ir sistema kita, tad išgirdęs bendrus dalykus galiu būti ramus, kad tai būtent šių kolonėlių, o ne kokio mano sistemos elemento braižas ar savybė.
Pasakysiu trumpai — viskas, ką išgirdau pas Gediminą patvirtina tai, ką išgirdau pas save. Esminis skirtumas būtų tai, kad Densen lyginant su LFD demonstruoja didesnius raumenis, o tai ypač naudinga žemiems dažniams klausantis garsiai. Pas Gediminą klausėmės išties garsiai. Dar kartą įsitikinau, koks gilus ir galingas Rhapsody 130 bosas.
Kad jau atvažiavau, Gediminas prijungė ir Rhapsody 200. Buvo labai įdomu. Braižas — akivaizdžiai tas pats, tačiau bosas tapo jau visiškai nežmoniškai galingas ir tvirtas. Tačiau dar klausimas, ar aš labai jau taip norėčiau tų dušimtinių vietoje šimtas trisdešimtinių. Jau vien dušimtinių dydis mane atbaido, o dar nevienareikšmiškas garso savybių pagerėjimas (mano nuomone). T.y. iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir geriau, įspūdingiau ir t.t., tačiau kažko pasigedau. Manau, kad erdvės. Rhapsody 130 — labai erdvios. O prie Rhapsody 200 garsas tarsi labiau prilipęs. Taip pat ir žemi dažniai, nors ir labai galingi, tačiau kažkokie ne tokie gyvi.
Reziumė
Geros kolonėlės. Jų apdaila kokybiška (nors išvaizda ir ne itin originali), o skambesys taurus. Galėčiau su tokiomis gyventi.
Įdomu, kur link AudioSolutions suks sulaukusi atsiliepimų apie šios serijos modelius: išlaikys kryptį, ar sudvevojus pradės muistytis? Jaunam prekės ženklui dabar — pats sunkiausias metas. Įveikus šį etapą, nugludinus paskutinius aštrius kampus, įgavus daugiau savitumo ir pasitikėjimo, nepabūgus kontraversiškų nuomonių galima tikėtis išties gerų rezultatų. Aš matau vidinį AudioSolutions potencialą. Telieka jį tinkamai išnaudoti.
SPAUSDINTI
SIŲSTI
